CNC staklių kūrimas

CNC staklės turi platų pritaikomumą. Pasikeitus apdorojimo objektui, reikia keisti tik įvesties programos instrukcijas; apdorojimo našumas yra didesnis nei įprastų automatinių staklių, o sudėtingas formas galima tiksliai apdoroti. Todėl jis tinka mažų ir vidutinių partijų apdorojimui, dažniems modifikacijoms ir dideliems tikslumo reikalavimams. Sudėtingų formų ruošiniai gali pasiekti gerų ekonominių rezultatų.
Tobulėjant CNC technologijoms, kasdien daugėja staklių, naudojančių CNC sistemas, įskaitant tekinimo stakles, frezavimo stakles, gręžimo stakles, gręžimo stakles, šlifuoklius, krumpliaračių apdirbimo stakles ir EDM stakles. Be to, yra apdirbimo centrai, tekinimo centrai ir kt., kurie gali automatiškai keisti įrankius ir vienu metu atlikti kelių procesų apdorojimą.
1948 m. JAV oro pajėgos pavedė Amerikos Parsons kompanijai sukurti orlaivių sraigto mentės profilių šablonų apdorojimo įrangą. Dėl sudėtingų ir įvairių šablonų formų bei aukštų tikslumo reikalavimų sunku prisitaikyti prie bendrosios apdirbimo įrangos, todėl buvo pasiūlyta kompiuterinių staklių idėja. 1949 m., padedama Masačusetso technologijos instituto Servo mechanizmų tyrimų laboratorijos, įmonė pradėjo CNC staklių tyrimus. 1952 m. sėkmingai išbandyta pirmoji trijų koordinačių CNC frezavimo mašina, modifikuota iš didelės vertikalios kopijavimo frezavimo staklės. Netrukus oficiali gamyba prasidės nedelsiant.
Tuo metu CNC įrenginiuose buvo naudojami elektroninių vamzdžių komponentai, kurie buvo dideli ir brangūs. Jie buvo naudojami tik sudėtingų formų dalims apdoroti keliuose specialiųjų poreikių turinčiuose skyriuose, pavyzdžiui, aviacijos pramonėje. 1959 m. buvo pagaminti tranzistorių komponentai ir spausdintinės plokštės, leidžiančios CNC įrenginiams patekti į rinką. Antroje kartoje dydis buvo sumažintas ir kaina sumažėjo; po 1960 m. sparčiai vystėsi gana paprastos ir ekonomiškos taškinio valdymo CNC gręžimo staklės ir linijinio valdymo CNC frezavimo staklės, todėl CNC staklės palaipsniui išpopuliarėjo įvairiuose mašinų gamybos pramonės padaliniuose. .
1965 metais pasirodė trečios kartos integrinių grandynų CNC įrenginiai, kurie buvo ne tik mažo dydžio ir mažai suvartojantys energijos, bet ir pagerino patikimumą bei dar labiau sumažino kainą, skatindami CNC staklių veislių ir našumo plėtrą. Septintojo dešimtmečio pabaigoje tiesioginio skaitmeninio valdymo sistemos (sutrumpintai DNC), dar vadinamos grupinio valdymo sistemomis, kuriose vienas kompiuteris tiesiogiai valdo kelias stakles, ir kompiuterinės skaitmeninės valdymo sistemos (trumpiau CNC), valdomos mažų kompiuterių, atnešė CNC įrenginius. į pagrindinį srautą. Ketvirtajai kartai būdingas minikompiuterizavimas.
1974 metais buvo sėkmingai sukurtas mikrokompiuterio skaitmeninio valdymo įrenginys (sutrumpintai MNC), naudojantys mikroprocesorių ir puslaidininkinę atmintį. Tai penktos kartos skaitmeninio valdymo sistema. Lyginant su trečiąja karta, penktos kartos CNC įrenginio funkcijos padvigubėjo, o dydis sumažėjo iki 1/20 originalo, kaina sumažėjo 3/4, o patikimumas taip pat labai pagerėjo.
Devintojo dešimtmečio pradžioje, tobulėjant kompiuterių programinei ir techninei įrangai, atsirado CNC įrenginiai, galintys atlikti žmogaus ir kompiuterio dialogą bei automatinį programavimą; CNC įrenginiai tapo vis labiau miniatiūrizuoti ir gali būti tiesiogiai montuojami ant staklių; buvo toliau tobulinamas CNC staklių automatizavimo laipsnis. , su tokiomis funkcijomis kaip automatinis įrankio lūžimo stebėjimas ir automatinis ruošinių aptikimas.
CNC staklės daugiausia sudarytos iš CNC įtaisų, servo mechanizmų ir staklių pagrindinių korpusų. Į CNC įrenginį įvestos programos instrukcijos įrašomos į informacijos laikmeną ir priimamos programų skaitymo įrenginiu arba tiesiogiai rankiniu būdu įvedamos CNC įrenginio klaviatūra.